mūsų gyvenimas tai- knyga,

tamsios vakaro gijos

mielas rudenio vėjas

mirštantys kelio žibintai

o tu man kartoji:,, ar spėsiu užaugti”

aš einu viena gatve ir manes klausia ar tu vieniša

aš atsakyti nespėju, o gal tiesiog net nebadau

juk ne jiem spresti ar aš vieniša

ir kodėl visuomenės požiuriu būdamas vienas tu esi vienišas, net jei tau gera būti vienam

juk tai ne tiesa,

neskaitant to vieno kriterijaus kuris visiems ateina į galvą ,, ar vaikiną/merginą turi”

yra kitų svarbesnių kriterijų apie kuriuos daugelis net nesusimasto.

o bėje kaip galima jausti tuštuma kai tos tikrosios meilės dar net neesi patyręs

na taip kasnors apsėstas pirminio susižavėjimo man paprieštarautų, o tas kas tą tikrąją meilę pažino manau man pritartų, kad neįmanoma pažinti to jausmo kol jo nepajunti, ir jausti tos tikros tuštumos kol nieko nepraradai.

mes dažnai painiojame žodžius patinka ir myliu

dauguma mūsų, nesiginkite, nes ir aš esu apsigavusi ir teko po to klaidas taisyti aiškintis ir jausti kaltę, juk kažkam suteiki iliuziją, net kartais to nenorėdamas, tačiau dar ne tai yra svarbiausia juk ,,myliu” turėtų reikšti daugiau negu patinka, gerbiu, simpatizuoju. tačiau mes jį vartojame ne ten kur reikia ir jis lieka nuvalkiotas, beprasmis tokspat kaip ir visi kiti žodžiai-beprasmis, o ar susimastome kad galbūt mums teks tuo žodžiu apibūdinti tai kam pritrūktų viso pasaulio žodžių,

gal aš ir klystu tačiau tai mano nuomonė

Leidžiasi rudeninis lapas,

kupinas meilės ir prisiminimų,

kupinas džiaugsmo ir liūdesio.

nespėjau net pasidžiaukti jo žalumu,

tačiau liko dar viena priežastis šypsotis vėjije,

juk aš myliu rudenį:

lapų šlamesį, vėją plaukuose, mėlyną dangų, švelnias spalvas ir kvapa, tokį nepaprastą kvapą.

ir kas minėjo depresiją? ir kas minėjo blogą nuotaiką

juk nėra nieko mielesnio už nebylų pasivaikšciojimą rudenio parke

juk nera nieko gražesnio už džiaugsmą paskutinių akimirkų kūpinų džiaugsmo prieš visišką tylą…

kartais esu ten kur atrodo nukeliauti net negalėjau, kartais atsipeikėju ten kur įėjimo nebuvo,

o kartais pabėgu iš ten kur atrodo norėjau pasitikti visą amžinybę.

Tai kodėl gi taip, kodėl mergaitė sugebėjo pabėkti nuo savo sienų ir svajonių ir tarsi tapo kita?

ar ji užaugo? ir jos vaikiškos svajonės jai neberūpi?

oi ne, tikrai ne, jai rūpi netgi daugiau nei rūpėjo tada, o ir suaukti ji dar nespėjo

tačiau ar gali svajonės keistis, kaip keičiasi metų laikai ir bėga laikas, tiesiog be priežasties?

na ne, juk tai svajonės, ir priežastis būti tūrėjo bet kur? ir kada?

nespėjau pagauti to trūkstamo rudeninio lapo ir mano gyvenimas pakeitė spalvas, lūkesčius ir svajones

kaip dažnai mes girdime, ir patys galvojame, o kaip būtų gera gyventi jo gyvenimą,

kaip aš pavydžiu jam jis turi tiek daug, o aš tiek mažai…

Juk dažai mes jaučiame pavydą, galbut baltą, tačiau vistiek norėtume gyventi kartais kito žmogaus gyvenimą…

Tačiau ar pagalvojame kiek tas žmogus dėl to paaukojo? kiek jis kentėjo?

Gyvenime mes turime už viską mokėti, vieni mažiau, kiti daugiau, tačiau neverta pamiršti jog ir skausmą jaučiame skirtingai…

Vienam tą pačią žaizdą skauda menkai, kitam tai skausmas sunkesnis už norą gyventi…

Neverta pamiršti, kad laimės kaina didelė, vieni moka artimūjų laiku, kiti sveikata, na o treti visu savo gyvenimu…

Taigi prieš norėdamas mėgautis kito gyvenimo malonumais, išsiaiškink kokia jų kainą ir galbūt noras praeis…

kiekvienoje širdyje yra svajonių kapinės, svajonės kurios neišsipildė miega ten,

daugelį jų mes užmirštame, kitos virsta į didesnes, kitos subyra į šipulius, o jų krisleliai vis primena apie save darydami nuospaudas širdyje.

Tačiau yra ir kitos kurios buvo didelės ir gražios, mes jas dažnai sapnuojam ir nenorime jų paleisti, tačiau džiaugiamės, kad jos neišsipildė.

Neišsipildžiusios jos atnešė skausmą, tačiau tas skausmas atveda prie didžiausios laimės.

Kaip antai mergailei sudužusia širdim, skandinančiai ašaras jūroje, ji atnešė jos gyvenimo meilę.

taigi sveikas bičiuli. Na aš suprantu kad tavęs nepažįstu, tačiau norėčiau papasakoti tau savo šiukšlyno istorija. Aš žinau, kad tu turbūt neturi laiko, tačiau aš esu girdėjęs, kad išsipasakoti dažnai yra lengviau tam ko nepažįsti, juk tai neįtakos jūsų draugystės ir nekeis draugo nuomonės apie tave. Tu tiesiog liksi jam nepažįstamasis. Taigi istoriją pradėsiu nuo savęs. Aš zuikis Tomis. Taip mane pavadino mano mažoji princesė, kuriai aš iš žaislų parduotuvės lentynos atkeliavau pirmojo jos gyvenimo mėnesio proga. Pradžioje mūsų draugystė buvo nedrąsi, ji daug nekalbėjo, o aš vis bijojau įsimylėti ir likti įskaudintas.Tačiau laikui bėgant aš net pats nepajutau, kaip tarp mūsų atsirado ryšys toks ypatingas, toks stiprus ir nenutraukiamas. Tada aš supratau, kad jei niekada nedrįsiu įsimylėti, niekada nesijausiu toks laimingas. Jei visada lauksiu tik to kas mylės mane ir nekreipsiu dėmesio į tuos besiskleidžiančius jausmus, tai nebebus meilė, tai bus tiesiog bejausmė investicija. Taigi aš įsimylėjau savo mažylę. Ji niekada nepaleido manęs iš rankų, ji niekada nenorėjo su manimi išsiskirti. Mes kartu miegodavome, mes kartu valgydavome ir maudydavomės. Ji verkdavo kai aš suplyšdavau ir bėgdavo pas mama prašyti, kad mane susiūtų. Ji neleisdavo kiemo berniukams manęs skriausti, o aš suvalgydavau jos nemėgstamą košę. Aišku, po to mes pusdieniui išsiskirdavome nes man reikdavo maudynių ir karštos saulutės džiovykloje. Bet tai buvo niekis, juk aš ją mylėjau, mylėjau besąlygiškai, ji buvo mano didžiausias turtas. Tada aš maniau, kad taip bus amžinai, aš ją guosiu kai ji verks, ji mane sušildys kai  mano širdutė taps ledinė.

Tačiau viskas baigiasi kaip vaisiniai ledai ant pagaliuko. tik klausimas ar juos suvalgysi ir visą dieną jausi jų skonį ar jie nukris ant kieto, bejausmio eksfalto ir juos sumindžios praeiviai. mano jausmų vaisiniai ledai vos palietę jos lūpas nukrito ant šalto grindinio ir liko sutrypti praeivių. Mano mažylė augo ir aš tapau jai nebereikalingas, užmirštas spintoje. Tai skaudino tačiau aš supratau, kad taip turėjo įvykti juk aš buvau tik etapas jos dideliame gyvenime. Aš pasitenkindavau akimirkomis kai ji mane apkabindavo kai jai skaudėjo, tai buvo varganos, retos akimirkos tačiau aš vis dar jaučiausi, bent truputėli reikalingas. Tačiau laikas bėgo ir ji ne tik nebesidalino džiaugsmu su manimi, bet ir pamiršdavo mane tada, kai jai reikėdavo nušluostyti ašaras. Tačiau aš vis dar gulėjau spintoje ir tai reiškė, kad aš dar gyvas jos prisiminimuose. Vis dėl to atėjo laikas, kai ji pradėjo žiūrėti tuos kvailus serialus, beverčius filmus ir išmoko sakyti ,,myliu” net to nejausdama. Ji šį nuostabų žodį sakė betkam ir betkada, nejausdama nieko… Tai buvo žiauriausia… Ji paniekino mano jausmus jai… Ji mano ,,Myliu” pavertė kažkuo nereikšmingu, beverčiu, kažkuo kasdienišku ir pigiu. Na o tada aš atsidūriau savartyne, sudužusių širdžių kaleime. Ten kur laidojami jausmai, nemokantys išblėsti.

Tą rytą mergina sedėjo saulėje su puodeliu kavos, cigarete ir fotoparatu, įamžinti akimirkoms kurias praleido.

Šaltą širdį šildė tik saulės spinduliai, o ramino tik cigaretės.

Mat jo nebuvo šalia ir nebebus.

Jis išėjo ir paliko niekada neišlietuose ašarose paskandinęs tą mažą, naivią, gerą mergaitė, kuri nebijojo meilės,

kuri prieš metus sedėjo čia, ant jo kelių, su puodeliu arbatos ir šildėsi jo šypsenoje.

buvo maža mergaitė, ji nedėvėjo kaukių, buvo savimi ir niekuo kitu. Kai ji norėdavo verkti, ji verkdavo, kai norėjo juoktis juokdavosi, kai norėdavo rėkti, rėkdavo, kai norėpykti, pykdavo. Ji nieko nelaikydavo savyje, ji buvo naivi, pasitikėjo visais. ji buvo vaikas besidžiaugentis gyvenimu.

tačiau laikas bėgo, ji augo. Kiti ją vis įskaudindavo ir ji po truputi prarasdavo pasitikėjima jais ir savim, todėl pradėjo statyti sienas su savo atvaizdu aplink save, kad jos sukurti pavidalai apsaugotu ją. Iš išorės ji atrodė ori, pasitinkinti savimi, ir stipri, nes tai buvo jos sukurtas pavidalas, kai jos statomos sienos apsupo ją taip glaudžiai, kad ji nebegalėjo matyti pasaulio, kurio jau bijojo. Būdama tarp jų ji gydėsi gylias senas žaizdas ir menkas, naujas žaizdeles kurias gaudavo jos nebetinkinti siela.

Tačiau ji nebuvo laiminga, ji buvo vieniša, nesuprasta, kartais skaudinanti kitus verkianti, pasislėpusi už sienų mergaitė. Bet ji norėjo būti laiminga, po truputi ji pradėjo įgauti tikro, nesukurto pasitikėjimo savimi todėl praretino sienas, kad regėtų pasaulį. Bet jos širdis taip ir liko randuota, todėl ji bijojo nuversti visas sienas ji pažindavo pasaulį per plyšelius tarp sienų ir niekada niekam savęs visos neparodydavo ir tik tiems kuriais ji pasitikėjo ji leido pažinti dalelę savęs suprasdama, kad ir jie kadanors gali ją įskaudinti.

Ji jau niekada nebebus maža mergaitė nesislepenti už nieko, bent jau šiame pasaulyje… ar ji leis kam nors save visą pažinti, kas žino, bet juk ir ji pati savęs taip gerai nepažysta…

ji įkalinta nepasitikėjime amžiams. Tokia kaina už naivumą…

kiekvieną akimirką kai vėjas žaidžia mano plaukuose aš jaučuosi laisva…

laisva tarsi paukštis mėlynoje padangėje, nevaržoma, neipareigota…

kiekvieną akimirką kai matau mėlyna dangų jaučuosi rami…

rami ir šilta…jis verčia mane šypsotis…

kiekvieną akimirką kai pajaučiu šiltus saulės spindulius ant savo veido jaučuosi laiminga…

laiminga ir eidama viena niekada nesijaučiu vieniša tai tarsi tirpdo mano širdį…

šios smulkmenos mano gyvenimą padaro patį gražiausią ir laimingiausia…

tai kodėl jomis nepasidžiaugus?